tik mano

Pavasaris. Aš gyvenu pavasariu. Iš spintos išsitraukiau juodą puspaltuką. M.m.m…. Mano meilė jis. :D Visą žiemą laukiau, kol galėsiu jį apsirengti. Oras nors nėra labai pavasariškas, saulutė šiandien mažai džiugino savo spinduliais, bet… purvynas, teškančiso balos, pradedanti žaliuoti žolė.. atrodo jaučiu, kaip pradeda ,,kvėpuoti” žemė. Vsiskas bunda. Man nesvarbu, kad žmonės vaikšto susikrimtę, visi pikti. Visiškai nekeista. Jiems tas pats, ar žiema ar vasara, ar žiema ar pavasaris. Vistiek visi visada nelaimingi…. Bet nieko, šiandien aš spinduliuoju šiluma ir džiaugsmu :D. Net nežinau kodėl. Nuotaika pagerėjo tik po pietų, gal kad iškepiau pyragą? Oi, maniau nieko gero neišeis, nes viena namie užsiimiau kulinarija, kuri man yra visiškai svetima. Paskui dar kokį pusvalandį tvarkiau virtuvę, nes… kaip po karo :D. Bet visas mano triūsas atsipirko, pyragas toks skanus.. m.m.m…… draugystė jis vadinasi. Visiems patiko. Nors nuotaika šiandien puiki, tikiuosi niekas jos ensugadins, bet….. vistiek yra žmonių, kurie manęs nevirškina. Trukdau aš jiems turbūt. Trukdau, nes esu, o kadamgi trukdau, tai jei nori manimi atsikratyti…. Šiap, nu…. Dar nei vienais metais nejaučiau tokios konkurencijos. Gal, kad 10 klasė, egzaminai ant nosies, od ar mokyklą padarė 10-metę, tai visi nori baigti kuo geresniais pažymiais… BET kodėl reikia kenkti kitam? Kodėl reikia pavydėti? Verčiau stengtųsi ir mokytųsi patys, bet geriau skaičiuoti kitų žmonių pažymių vidurkius ir pan. Turiu svajonę. Na kokia čia ji svajonė. Nelabai man ji ir pasiekiama, o ir daug kas žino, na visi, kurie mane pažįsta…. Noriu studijuoti mediciną ir tapti gydytoja. Atrodo visas pasaulis mane nuo to atkalbinėja, visi rodo pirštu į smilkinius, o kiti pavydūs žmonės ir patys užsimanė studijuoti mediciną, nes jeigu galiu aš, tai kodėl negali jie? :D. Paprasta čia matematika. O biologijos mokytoja.. esu aš jai prasitarusi , kad noriu savo ateitį sieti su medicina ar kokia chemija, tai…. ji man pradėjo mažinti pažymius. Nu tikrai. Apsurdas. Pagalvojau, gal ir gerai. Tegul mažina. Reikia viską padayi taip, kad gaučiau ne 10, o 11 (jeigu turiu gauti 10, gaunu 9, jeigu 9- parašo 8). Nepergyvenu dėl to, tik liūdna žinoti, kad aš esu verta daugiau negu 8 ar 9, o deja kitokio įvertinimo nesulaukiu. Nu tebūnie. Dievas yra. Tikėjimas yra. Noras mokytis yra. Motyvacija ko nors pasiekti irgi yra. Artimų žmonių nuoširdumas, pagalba yra. Ko daugiau reikia? .. Aš žinau ko reikia. Reikia, kad tam maiše, kuriame aš esu, neatsirastų papuvusių bulvių, nes jaučiu kaip jos mane pūdo. Žinau, jeigu pradėsiu pūti, tai bus blogai ir man , ir, tuo labiau, visiems likusiems. Puvimas - paparstas procesas. Pūdamas prarandi viską, kas liko tavo širdyje gero. Viską. Tikrai. Todėl aš ir nenoriu pūti. Aš noriu išlikti sveika, energinga ir žvali. Noriu įgyvendinti savo troškimą ir tapti gydytoja. Noriu gelbėti žmonėms gyvybes, kad ir kiek pastangų man tai kainuotų. Ir visą tai aš noriu pasiekti darbu, o ne pavydu ir panieka kitiem.

Todėl norėčiau visiems palinkėti TIKRUMO. Nepamiršti, kad gėris mus daro geresnius, kad nuoširdumas suartina, o meilė suteikia sparnus. Juk pavasaris. Artėja velykos. Būkime geresni, aplink sėkime tik gėrio sėklas.

Gerai nusiteikusi Citt.

Na ką ….. Lyja lietus. Lašai kapsi, kapsi. Nuotaika tokia slogi, turbūt dėl oro. Šiaip, dažna nuotaikų kaita man nėra būdinga, bet… šiandien kažaks atsitiko. Noriu išsikalbėti, o su kuo nėra. Iki šiol buvo, o dabar… nėra. Gal kas ne taip? Nežinau, bet rašau, kad sužinočiau.   Vienas žmogus yra man sakęs, kad žmonės rašo dienoraščius tam, kad juos kas nors kada nors perskaitytų. Ir tai gryniausia tiesa. Dabar aš rašau kažkokią nesamonę VISIEMS Jums. Juk tai banalu. Tai kvaila. Bet aš rašau. Niekad nesidomėjau tokiais dalykais, niekada nenorėjau rašyti dienoraščio. Visada maniau, kad dienoraščius rašo pažeidžiami ir silpni žmonės. Bet.. ne, aš nesu silpna. Aš tiesiog rašau. Rašau, o mano raidės nėra kupinos nei skausmo, nei kančių, nei sielvarto, nei nusivylimo. Aš rašau, tik kad rašyti. Man tiesiog nuobodu. Nu ir tebūnie. Man nuobodu, lietus lyja, sėdžiu viena kambary ir…. vis dėlto, aš esu laiminga. Laiminga, nes galiu mėgautis ramybe, tyla. Tik rašydama šį laišką Jums, na nežinau kaip visą šitą rašlevą pavadinti, supratau kas man yra. Man trūko vienatvės. :) Na ką, norėčiau, kad ta harmonija, kuri dabar mane supa, aplankytų ir jus visus, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. P.s. Noriu, kad pasaulis būtų gražesnis, nes… NA, nerašysiu čia ne į temą. Gal kitą karta, kai man bus nuobodu, prisėsiu prie pc ir pliurpsiu, pliurpsiu ir darkartą pliurpsiu. Taigi, iki kažkada.